Švedija

Laima Stankeviča

4/13/20242 min read

Praėjusį savaitgalį apturėjau pilną įspūdžių ir daugybę pirmų kartų. Lydėjau Karate Kyokushin klubas "Kamuido"neregius sportininkus į varžybas. Bandžiau save įsivaizduoti jų vietoje ir mane realiai apėmė siaubas. Nesuprantu iš kur jie turi tiek drąsos kažkur keliauti šitame išprotėjusiame, išoperuota empatija pasaulyje. Aš turbūt niekada nedrįsčiau, kad kažkokia Laima, kuri gyvenime pametusi ne tik visus įmanomus daiktus, bet ir pačią save, mane kažkur lydėtų. Gal ir gerai, kad buvome beveik nepažįstami, nes sveiko proto žmogus, tikrai atsisakytų mano palydos

Buvo be galo keista laikyti už rankos nepažįstamus žmones, net kažkaip intymu. Galvoje sukosi dešimtys klausimų. Ar galiu juos liesti? Ar prieš tai perspėti? Ar ne per daug suspaudžiu ranką? Įdomu, kieno rankos prakaituoja, mano ar jų, greičiausiai mano, nes žiauriai jaudinuosi. Bijau kad nesusižalotų, neužkliūtų, nenugriūtų, neatsitrenktų. Dar bijau, kad mano pagalba nelaiku ir ne vietoje, kad greičiausiai juos užknisu, nes supratimo neturiu nei kaip, nei ką ir kada daryti. Aš stengiausi nesusifeilinti, jie stengėsi patarti.

Dabar jau žinau, kad “laiptai” informacija nėra pakankama, dar reikėtų bent pasakyti aukštyn jie ar žemyn. Dar žinau, kad reikia saugoti galvas lipant ir išlipant iš mašinos. Dar žinau, kad jie nori pažinti pasaulį lygiai taip pat kaip ir mes. Tad jei galvoji, kad turi turtingą žodyną pabandyk pravesti ekskursiją neregiui ir suprasi, kad nei velnio. Aš net turėdama šiokių tokių gidavimo įgūdžių jaučiausi bejėgė apibūdindama aplinką, tad kaip senais gerais laikais pusę dalykų išgalvojau bet sąžinė užgraužė ir aš jiems prisipažinau, man buvo gėda, o jiems smagu.

Ir bent jau mano komandos neregiai, turi nerealų humoro jausmą. Visą kelionę varė tokiais anekdotais apie pačius save, kad nebepamenu kada tiek kvatojausi. Dar maitinau sušiais svetimą vyrą restorane ir pagalvojau, kad savojo taip niekada, galima užskaityti kaip svetimavimą

Antros dienos pavakare, po šimto pasilaikymų už rankos, juodų bajerių, bendrų pavalgymų ir pagėrimų, ketveriukė man tapo artimesni už draugus, bendraklasius ir bendradarbius kartu sudėjus, tiesa bendradarbių faktiškai kaip ir neturiu. Todėl gavusi nerealų komplimentą vakarienės metu, iškart nulėkiau girtis. Papasakojau, jog vienam kavalieriui mano plaukai pasirodė labai gražūs ir jie choru paklausė, o kokie tie mano plaukai? Ar gali juos paliesti, nes kitaip sunku įsivaizduoti. Ir aš leidau. Keturi žmonės vidury kambario lietė mano plaukus ir bandė suprasti kame ten tas grožis. Ir jei jie būtų paklausę kaip atrodo kitos mano kūno dalys, būčiau leidusi paliesti taip pat. Nes jei aš galiu į juos sposkoti, tai kodėl jie negali, o spoksoti jie gali tik rankomis. Bet ačiū dievui, nepaklausė

Ir pasirodo, jie geria vyną, ir šoka, ir barasi, ir turi savo charakterius, nuotaikas, patirtis ir man baisiai gėda, kad energijos ir gyvybės jie turi daugiau už mane. Kiek leidžia aplinkybės jie semia gyvenimą rieškučiomis. Pavydžiu jiems jų drąsos, ryžto ir tų katų, kurių niekada nepadarysiu geriau už juos. Savaitgalį įsimylėjau keturis žmones, nežinau kaip tai įmanoma, bet taip jau nutiko. Net jei daugiau ir nesusimatysime, ups, jūs gi nematot liksite mano širdyje

P.S. treneris nuotraukoje nesiskaito, bet neturiu kitos, kad visi vienoje krūvoje būtų